pradi
 

















 
 
 
 
 Lietuvos eim konferencija Laim eimoje. Dovana ar uduotis? Klaipdoje (atnaujinta)
 
 

2011 m. balandio 2 d. Klaipdos universiteto Men fakultete vyko metin Šeimos centr konferencija „Laim eimoje: dovana ar uduotis“. Konferencij organizavo Lietuvos eimos centras kartu su Teli vyskupijos eimos centru bei Klaipdos dekanato eimos centru. Renginio globjas – Lietuvos Vyskup Konferencija.

Atunt kart surengta ir jau visas Lietuvos vyskupijas apkeliavusi konferencija pirm kart vyko uostamiestyje. Spaudos konferencijos metu Lietuvos eimos centro direktor Dalia Luknien sak, jog renginio tema pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuvi kalbos odyne odis „laim“ turi daug reikmi – tai ir gyvenimo diaugsmo bvis, ir pasisekimas, ir laimikis, likimo palankumas. Šiame renginyje kviesime svarstyti, ar laim priklauso nuo skms, ar tam, kad ji ateit, mums reikia gerokai padirbti.“ D. Lukniens teigimu, lyginant su ankstesnmis konferencijomis, kuomet jos buvo skirtos eimos centr darbuotojams ir savanoriams, i isiskiria tuo, kad pirm kart yra atvira visai visuomenei.

Praddamas konferencij, jos dalyvius pasveikino ir vaisingo darbo linkjo Teli vyskupas Jonas Boruta SJ. „Laim – tai ir meil, ir sutarimas, ir dmesys. Linkiu, kad tikros laims paiekoms ir ia, emje, ir aminybje jums pasitarnaut i konferencija“, – sak J. Boruta.

Tardamas sveikinimo od Lietuvos Vyskup Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkeviius diaugsi tinkamai parinkta konferencijos tema bei dalijosi savo patirtimi: „Nors mano tvai prie santuok nelank joki kurs, eima visiems jos nariams buvo dovana. Ir dabar mano atmintyje nra lik n vieno negatyvaus prisiminimo.“ Ganytojo manymu, laim eimoje reikia isikovoti savo pastangomis. Šiandienin kultra danai ugdo egoistus, kurie laim supranta tik vairi dirgikli fone. Nereikia pamirti, kad meil – tai savs davimas, aukojimasis, nes kitaip atsidursime aklavietje. Jei tikros laims neimokstama anksiau, jos reikia mokytis savoje eimoje.

Dalyvius sveikino ir malonios vienags Klaipdoje linkjo miesto meras Rimantas Tarakeviius. 41 metus santuokoje gyvenantis vyras sak, jog laimingas gyvenimas eimoje nra savaime suprantamas dalykas. Tai atpildas u pastangas, u supratim ir nesavanaudikum. Taip pat tai uduotis ir ibandymas. Šis sudtingas laikmetis mus ibando vairiais ikiais, todl svarbu, kad saugotume ir brangintume savo didiausi param ir vertyb – eim. „Tikra laim yra turti bendrayg, su kuriuo velgtum viena kryptimi“, – baigdamas kalb sak Klaipdos meras.

Dl ligos konferencijoje negaljusio dalyvauti Šeimos reikal tarybos pirmininko, Vilniaus arkivyskupo metropolito Kardinolo J.A. Bakio praneim apie gailestingum eimoje perdav Vilniaus vyskupas augziliaras Arnas Ponikaitis. „Diaugiuosi, kad surandate laiko ir jg drauge iekoti bd, kaip padti vieni kitiems eiti prie meils altinio, kuriame Dievas dovanoja save, kad mes gyventume jame. Santuokos sakramento metu vyras ir moteris, prisiekdami vienas kitam, drauge priima Krist kaip savo meils altin. Tik tokia eima yra tvari ir pajgi itesti, kuri neaplenkia io meils altinio, bet nuolatos i jo semiasi jg drauge gyventi. Tai nelengvas udavinys ir ikis. Kasdien malda eimoje palaiko meil, kuri nebtinai turi bti velnus jausmas, bet greiiau yra nuolatin kova su savuoju egoizmu, trokimu dominuoti ir patenkinti savo poreikius. Tai iankstinis savs dovanojimas – gyvenimas atleidimu, supratimu, pasitikjimu ir gailestingumu. Reikia daug laiko ir kantrybs, kad sutuoktiniai paint vienas kit, prisitaikyt, imokt nusileisti, o gal kartais atvirkiai – sugebt isaugoti tai, kas palaiko eimos gyvyb ir neleidia jai subyrti“, – kardinolo od perdav vysk. A. Ponikaitis.

Toliau konferencijoje savo gyvenimo patirt liudijo 12 met santuokoje gyvenantys klaipdieiai Emilija ir Mindaugas Raduiai. Šeima, auginanti keturis vaikus, i kuri jauniausiam nra net mnesio, kalbjo apie atleidim ir gailestingum eimoje. Pasakodami apie savo draugysts pradi, E.ir M. Raduiai atviravo, kad didel tak judviej santuokos sivaizdavimui dar iankstiniai lkesiai. Jaunai porai didelis ikis buvo judviej skirtingumas – Emilija jau tuomet buvo aktyvi katalik, kuriai tikjimas buvo reikminga gyvenimo dalis, o Mindaugas – prieingai – buvo netikintis. Po civilins santuokos sudarymo, pirm mnesi euforijos ir diaugsmo prasidjo nesutarimai. Emilija, pajutusi, kaip jai trksta dalyvavimo banytinje veikloje, tikjosi, kad ir Mindaugas panors tapti krikioniu. Moteris pastebjo, kad i vyro pradjo reikalauti to, kam jis dar nebuvo pasirengs. Taip tarp sutuoktini atsirado nesantaika ir prieikumas, susiskaldymas. Po romantikos draugysts porai buvo nelengva igyventi sunk period, ir Emilija pradjo iekoti ieities. „Man labai padjo pokalbis su t. Stanislovu, kuomet jis pasak, jog pagaliu banyi mogaus nenuvarysi. Dvasininkas patar nustoti vyr „atvertinti“ ir pasistengti priimti j tok, koks jis yra. Protu a tai suvokiau, bet po pokalbio ta inia nusileido ird. Pradjau tuo gyventi, inoma, sunkiai seksi, bet mano pasikeitimas vyro atvilgiu vyko. Greiiausiai tai ir paskatino Mindaugo atsivertim,“ – liudijo Emilija. Mindaugas taip pat dalijosi jausmais ir igyvenimais, sak, jog buvo sunku gyventi, kai lkesiai pradjo neatitikti tikrovs. Po monos pasikeitimo vyko lis ir jo paties gyvenime: „Atsirado laisv, pats galjau apsisprsti dl savo tikjimo ar netikjimo, nebesijauiau „spaudiamas“ ir tai paskatino atsakyti monai geranorikumu. Pradjau lydti mon renginius, Miias, atsargiai ir atokiai stebdamas, kas vyksta. Dievo odis pradjo pasiekti mano ird. Ilgas ir sudtingas jimas Dievo link isipild Kriktu bei sijungimu katalik bendruomen.“

Bdamas psichologas, M. Raduis aikino, kaip santuoka atsineami transcendentiniai lkesiai veikia poros gyvenim: mogus tikisi i sutuoktinio, kad is padarys j laiming, suteiks vien tik teigiamus igyvenimus, bus aminoje vienybje ir visuomet, net be pastang, idealiu vyru ar mona. Prelegentas citavo amerikiei vyskup Fulton J. Sheen, kuris savo knygoje „Santuokai reikia trij („Three to get married“) dsto, jog sutuoktiniai vienas kitame link matyti igelbtoj ir aminosios meils altin, nors tai tik iliuzija. Kad dl to kylanios tampos nesulugdyt santuokos, sutuoktiniai turi imokti atleisti vienas kitam u netobulum, ribotum, negebjim atliepti kito mogaus giliausius trokimus. O mylti ir atleisti mums padeda Dievas, tuo paiu tapdamas atsakymu ms egzistencinius klausimus. E. ir M. Raduiai liudijo, kad priimti vienas kit mokosi kasdien. Pora savo patirtimi dalijasi ir su suadtiniais – Klaipdos dekanato Šeimos centre suadtini rengim programoje jie skaito paskait apie krikionik poir lytikum.

Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro vadovas Algis Petronis kalbjo tema „Laim eimoje: dovana ar kasdiens pastangos?“ Prelegentas savo praneime svarst klausimus: kas sukuria laim eimoje, i ko ji kyla, ar tai Dievo dovana, o gal itrauktas laimingas bilietas gyvenimo loterijoje? Pasak A. Petronio, vieno aikaus atsakymo nra. Santuokos tikrovje, dalykus, kurie prietarauja ir yra tarsi nesuderinami gyvenime, turime sujungti vien prasming santyk, kuriame nuolat patiriame prieprieas tarp artimumo ir distancijos. Pavyzdiui, buvimas vienu knu ir tuo paiu buvimas dviem asmenimis arba meil ir pyktis tam paiam mogui. Gebjimas sujungti tas prietaras reikalauja brandumo, nors tai yra ir ikis, kurio mokomasi vis gyvenim. Kas gali bti tas termometras, kuriuo mes matuojame laim? Danai galvojama, kad tai priklauso nuo eimos stabilumo, pasitenkinimo santykiais, konflikt nebuvimo, atsakomybs prisimimo u kito gerov, pasitikjimo, kad kitas manimi rpinasi ir jam patinka tai daryti. Nors visi ie dalykai yra svarbs kokybik santyki elementai ir dauguma i j susij su pastangomis, laim nepriklauso vien nuo j. „Mes neesam visagaliai, todl iame kontekste labai svarbus yra nuolankumas. Reikminga savs paklausti, ar a gebu priimti kito mogaus pastangas? Laim santykiuose yra ir Dievo dovana. Psichologai nustat, kad yra koreliacija tarp autentiko maldos gyvenimo ir gebjimo patirti bendruomenikus santykius su kitais. Gilaus ir tikro mogiko ryio patirtis su kitu asmeniu ir akistata su Dievu kakokiu paslaptingu bdu yra tarpusavyje susij – tai yra dovana, kuri Dievas mums dovanoja,“ – pabaigdamas praneim dst psichologas A. Petronis.

Vaik psichoterapeut dr. Rasa Bieliauskait savo praneime „Kad vaikai eimoje bt laimingi...“ aptar tv ir vaik santyki svarb. Prelegent teig, jog visais amiaus tarpsniais svarbiausia vaikui yra asmeninis, individualus santykis su suaugusiu mogumi. Aptardama tv vaidmen vaik aukljime R. Bieliauskait atskyr motinos ir tvo svarb. „Reikminga, kad motina auganiam vaikui duot beslygik meil, velnum, avjimsi ir diaugsm vaiku, tikjim juo. O ttis, be i dalyk, turt vaikui rodyti pavyzd ir „praminti takus“, skatinti j tyrinti, rizikuoti, nugalti. Vaikui be galo svarbu visuomet jaustis mylimam savo abiej tv,“ – sak psichoterapeut. vairs moksliniai tyrimai rodo, jog tos situacijos, kuriose mogus skatinamas dti indl, mog labai praturtina ir padeda jam jaustis reikmingesniam, laimingesniam. Taigi nepaprastai svarbu savo vaikams eimoje suteikti galimyb isakyti savo nuomon. Iklausydami ir vertindami vaik pastangas tvai leidia jiems pajusti, kad jie reikmingi, o tai daro teigiam tak besiformuojaniai vaiko savivertei. Aukljant vaikus, tvams svarbu nepamirti, jog vaikai visada bando pasielgti gerai, nors jiems tai ne visuomet pavyksta. Be to, daniausiai vaikai perima ne tai, kas sakoma, bet tai, kas daroma. Ir vertybes jie labiau perima tas, kurios susijusios su teigiamomis emocijomis. Baigdama praneim R. Bieliauskait pabr, jog vaikai laimingi yra tada, kai alia j yra laimingi tvai. Taigi, tvams reikt skirti ypating dmes tarpusavio santykiams, kuri krimui gali pasitarnauti vairios programos, stovyklos, gdi mokymai.

Soc. m. dr. Nijol Liobikien kalbjo tema „I kur gi ta laim?“ Savo praneime remdamasi atliktu tyrimu su studentais ji atskleid, jog pats bvis eimoje ir tarpusavio santyki krimas joje jau yra laim. „Laim reikia bti, ne turti. Jei mes galvosime, kad laim galima rasti iorje, mes jos tikriausiai niekuomet nerasime, nes laim jau yra ms viduje. inodami, kad meil yra ne iorje, bet mumyse, mes turime brsti jai. Juk brandus mogus kurdamas eim, dalydamasis meile ir kurdamas bendryst joje bei tokiame santykyje augindamas vaikus, jau perduoda ir laim,“ – dst N. Liobikien. Prelegent pastebjo, jog iandien nebemadinga bti laimingam, bet yra prasta dejuoti. domu tai, jog didel visuomens dalis nesugeba brandiai ir atsakingai mylti, nors iniasklaidoje meil yra pagrindin tema. Vertinga suprasti, jog, nordami bti laimingi, mes turime imokti pastebti laim kiekviename gyvenimo ingsnyje. Pasak prelegents, dalijimasis yra vienas svarbiausi dalyk, k mes, krikionys, turtume daryti. Baigdama praneim N. Liobikien palinkjo nebijoti rodyti savo laims: „laimingas mogus yra tada, kai sugeba mylti, o mylintis mogus sugeba dalytis ir duoti. I ties laimingi esame tuomet, kai turime vilt ir ja dalijams su kitais“.

Pasibaigus praneimams konferencijos dalyviai galjo pateikti klausimus prelegentams bei ganytojams. Visiems didel spd padar tai, kad mons net po daugelio met kankinani abejoni gavo labai aikius ir viltingus atsakymus jiems aktualius klausimus.

Antroje dalyje veik penkios darbo grups, kuriose konferencijos dalyviai galjo dalyvauti pasirinktinai.

Konferencij vainikavo Eucharistijos ventimas Marijos Taikos Karaliens banyioje. Mii koncelebracijai vadovavo kariuomens ordinaras vyskupas Gintaras Gruas, drauge celebravo Teli vyskupas Jonas Boruta SJ ir Vilniaus vyskupas augziliaras Arnas Ponikaitis, kuris pasak homilij.

Konferencijoje dalyvavo 333 mons, i j net 71 vaikas. Kol tvai klaussi praneim, jaunoji karta irjo spektakl „Voro vestuvs“, kur vaidino M. Mavydo pagrindins mokyklos 3 kl. mokiniai, parengti mokytoj Daivos Blagnyts ir Rtos Vaitkuts. Po spektaklio vaikuius um skautai.

Konferencij rm Vokietijos katalik akcija Ryt alims remti Renovabis.

Aist Ruzgien
Lietuvos eimos centras

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi